Koncertas turėklui

Ina Ogenskienė

Nacionalinio vaikų literatūros konkurso (2021 m.) antrosios premijos laimėtoja

Ši knyga – devintojo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso (2021 m.) antrosios premijos laimėtoja.

Knygoje pasakojimai paremti tikromis istorijomis, turintys filosofinę potekstę, yra įvilkti į alegorijos rūbą. Knygų veikėjai yra atgaivinti kasdieniniame gyvenime naudojami daiktai. Per juos ir vystomas siužetas.

ŠUKOS

– Močiute, aš tavo šukų noriu – su šuniukais!
Šukoms tai balzamas širdžiai – jos vis dar reikalingos, jos gauna dėmesio. Nenumestos.
– Judita, maže, ateik, atsinešk šukas – sušukuosiu.
Juodaplaukė mėlynakė garbanė atsargiai neša šukas močiutei. Tas, senąsias, gelstelėjusio dramblio kaulo, puoštas žaidžiančių vilkiukų drožiniais. Retas ir nematytas. Didžiaakė mėlynakė, juodaplaukė – kaip ir močiutė. Tik močiutė dabar jau visa baltutėlė – garbanotos vešlios sruogos iki geltonumo žilos.
Šukos su pasitenkinimu neria į papurusias sruogeles. Švelniai glosto plaukus nugludintais, nublizgintais dantukais. Taip, jos bus švelnios tai vaikiškai galvytei. Jos visada buvo švelnios. Ir tada, seniai seniai, kai buvo beveik naujos, kai mama mažas vaikiškas galveles jomis šukuodavo tik per šventes. Šeštadieniais ir sekmadieniais. Maži vilkiukai žaisdavo juodose garbanėlėse.
Šukos daug atsiminė. Ne viską norėjosi laikyti, daug ką gal reikėtų pamiršti. Gal būtų lengviau.
***
O paskui kažkas nutiko. Turbūt kažkas baisaus. Vieną dieną visi suskato kažkur ruoštis. Paskubom, stengdamiesi susirinkti tik būtiniausius daiktus, drabužius. Šukos labai sunerimo: o jei jas paliks? O jeigu jos nepapuls tarp tų būtiniausių daiktų, kraunamų į medinius lagaminus ir grūdamų į dideles odines rankines. Namie buvo sujudimas. Bet ne tas, šventinis ir pakilus. Jis buvo nerimastingas, įtemptas. Ir tarsi su nelaimės nuojauta. Vis skambėjo žodis „getas“, kuris šukas kažkodėl labai gąsdino, nors buvo visai nesuprantamas. Bet šukas pasiėmė. Vienas, be raudonmedžio dėžutės, suvynioję į siuvinėtą nosinę.
***
Visą kitą dieną mama mažai kalbėjo. Tik vis primindavo: tu dabar – Severina. Vakare Sarą aprengė šilta suknele su užsegama kišene. Į kišenę įdėjo į siuvinėtą nosinę įsuktas dramblio kaulo šukas su išdrožinėtais žaidžiančiais vilkiukais.
– Jų tau dar prireiks, maže. Pamatysi. Ir prisimink mus.
Apvilko šiltu palteliu, ant plikos galvelės užmovė kailinę berniukišką ausinę kepurę. Jakobo. Brolis jau nešiojo tėčio kepurę. Broliai stipriai stipriai apkabino Sarą. Tyliai, be žodžių. Ir mama ją išsivedė į tamsą. Šukos tik suprato, kad vyksta kaži kas slapta, neleistina ir pavojinga. Tik nežinojo, kam jas įbruko į suknelės kišenę – juk mergaitės galvytė buvo plika, kaulėta, ir atpažinti ją galėjai tik iš mėlynų akių. Ją, Sarą. Severiną.
Mama privedė mergaitę prie tvoros ir tyliai liepė lipti į maišą.
– Atmink, verkti nebegalima. Ir… saugok šukas.