Ši knyga – septintojo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso (2019 m.) pirmosios premijos laimėtoja.
Prano Mašioto premijos už geriausią metų knygą vaikams ir paaugliams nominantas – Aidas Jurašius.
Aldonos Liobytės premijos už reikšmingiausią metų debiutą laimėtoja – Julija Račiūnaitė už Aido Jurašiaus knygos „Žąsino Gagio kelionės“ iliustracijas.
Personažai gimsta įvairiausias būdais, ir kartais atrodo, kad jau tiek matei visokių keistenybių, jog niekas nenustebins. Bet štai Gagio gimimas visgi nustebino – sykį jis ėmė ir apsigyveno mano dešinėje rankoje. Gyventi su žąsinu rankoje nėra lengva, tad greitai pasidarė aišku kaip dieną: teks visą šį reikalą aprašyti, nes kitaip jis toje rankoje ir liks.
Žinoma, būta daug abejonių. Tarkim, ar ranka tikrai iš visų mano kūno dalių labiausiai nusipelno knygos? Bet aš juk tik rašytojas, o Gagis – didis keliautojas, tad tokius dalykus turbūt išmano geriau. O gal reikia jį perkraustyti iš rankos į, pavyzdžiui, ausį arba blakstieną? Tada juk ir knyga greičiausiai būtų kitokia, ir Gagis būtų kitoks: galbūt mažiau keiktųsi geografiškai, rečiau skraidytų pas žąsis, o gal net taptų sėslus ir taikingai augintų uždraustas daržoves.
Bet galiausia numojau į visas abejones kaire ranka (dešine negalėjau, nes dar būtų iškritęs Gagis): tegul būna jis šiuose puslapiuose toks, kokiu jam norisi būti. Ir, Bisau Gvinėja, manu, tai buvo prasmingiausias numojimas kaire ranka mano gyvenime. Aidas Jurašius.
Žąsino Gagio kelionės
Paremta tikrais faktais,
nors pasitaiko ir išgalvotų
Tėčio ranka buvo žąsinas Gagis.
Nors ne, kažkaip keistai ir miglotai skamba.
Gagis buvo žąsinas, bet gyveno tėčio rankoje. Šiaip tai buvo pati paprasčiausia ranka, atliekanti paprasčiausius darbus: glostanti, laikanti kavos puodelį, metanti sniego gniūžtę, kai pasitaiko geras taikinys.
Bet kartais, vakarais prieš man užmiegant arba apsirgus, dešinės tėčio rankos vidurinis pirštas užsilenkdavo, prisispausdavo galiuku prie smiliaus ir tapdavo akimi, o smilius su nykščiu – snapu, ir štai jis – žąsinas Gagis.
Kad ir kaip neįtikimai skambėtų, bet Gagis mokėjo kalbėti. Jo balsas buvo panašus į tėčio, tik šiek tiek žemesnis ir kimesnis. Bet būdas buvo visai kitoks: kad išvestum iš kantrybės tėtį, reikėdavo gerokai paplušėti, o štai Gagis galėjo užsiplieksti dėl bet kokio niekniekio, tiesa, neilgam, vos kelioms sekundėms, po kurių vėl imdavo krizenti ir pokštauti.
Žąsinas Gagis sakėsi esąs didis keliautojas, ir aš tuo tikėjau. Kartais stebėdavausi, kaip jis spėja visur nukeliauti, jeigu beveik kas vakarą atskrenda pas mane. Bet jis buvo neįprastas žąsinas, tad ir keliaudavo turbūt neįprastais būdais.
