Ši knyga – šeštojo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso (2018 m.) trečiosios premijos laimėtoja.
Keli žodžiai apie „Šarką“
„Močiute, o ką tu veikei, kai tau buvo tiek metų, kiek man dabar?“ Tai klausimas, kurį tikriausiai užduosite savo močiutei, kai būsite perskaitę šią knygą. Jos esmė – pokalbis. Močiutė, vardu Sima, kalbasi su anūke, pasakoja apie savo vaikystę.
Ne taip jau paprasta viską suprasti, nors močiutė ir anūkė labai artimos. Juk kalbama apie senus laikus, tą nelemtą pokarį, kai Lietuvą ir jos laisvę mylėjusius žmones sodino į kalėjimus, trėmė į Sibirą, pravardžiavo banditais ar buožėmis.
Banditka – tai močiutės pravardė vaikystėje. Jų būta ir daugiau – Šarka, buožiukė, akiniuota gyvatė… Kas padėjo mergaitei visa tai ištverti? Tikrai ne mama. Ji, pamiršusi dėl laisvės kalintį savo vyrą, ištekėjo už okupanto milicininko, dukrą paliko svetimos moters globai. Negali mergaitei pagelbėti ir vyresnis brolis Rokas, įkalintas… kaip manote, už ką? Už laisvę, už tai, kad ėjo savo tėvo, ne patėvio milicininko, pėdomis.
Skatydami šią knygą sužinosime, kaip Sima auga, žengia į paauglystę, kiekvieną dieną patirdama vis ką nors nauja. Ji – savarankiška, bet ir labai vieniša. Nėra su kuo pasitarti. Štai kodėl ji nuolat įsipainioja į pavojingus nuotykius.
Laimė, kad pasaulyje yra gerų žmonių. Čia pat – kaiminystėje, mokykloje, poliklinikoje, parduotuvėje… Jų dėka Sima netampa šarka vagile, o juk iki rimto nusikaltimo trūksta nedaug, tik žingsnelio. Vienaip ar kitaip, suvoksime: Sima – stipri mergaitė, trokštanti teisybės, svajojanti apie draugystę ir, žinoma, artimųjų meilę. Ji ilgisi savo mirusios močiutės, sodybos kaime. Kai labai sunku, atmintyje suskamba močiutės patarimai, pamokymai, maldos. Suskamba ir padeda.
Knyga įdomi, nes joje sutiksime daugybę kuo įvairiausių, skirtingų žmonių, jau suaugusių ir dar augančių. Net būsimą Simos vyrą sutiksime, ir jis mums pasirodys kai kuriuose knygos puslapiuose. Būna ir taip, kad meilė prasideda mokyklos suole.
Ir dar šis tas svarbaus… Tai – Vilnius. Toks Vilnius, kurį galime rasti tik knygose. Tikriausiai sudokmins ir nustebins čiužinėjimas rogutėmis nuo… Gedimino kalno, skalbimas Vilnelėje, paini kelionė į Pavilnį. Neįtikėtina, bet kai kurie pokario vilniečiai, atvykę iš kaimų ir miestelių, buvo apgyvendinami senajame Vilniaus universitete! Su šia knyga rankose galima klajoti po Vilnių – smagiai pakeliauti pokario mergaitės Simos takais. Žinoma, knyga padės jums istorijos pamokose.
Tikiu, kad esate narsūs ir drąsūs, mielos skaitytojos ir skaitytojai. Jūsų neišgąsdins keistesni žodžiai žodeliai, beveik jau išnykę. Tikriausiai beskaitydami ne kartą pakelsite akis nuo knygos ir skubėsite pasiteirauti, kaip suprasti vieną ar kitą žodį, sakinį, net kelis. Juk knygos rašomos ne tam, kad užsidarytume savo vienatvėje. Nėra didesnio malonumo, kaip kalbėtis su artimasiais apie tai, kas skaitoma ar jau perskaityta.
Baigdama šią įžangą, linkiu malonaus skaitymo, bet ne tik… Ši knyga – tartum laiko mašina, padedanti mums apsigyventi praeityje. Tad smagios jums kelionės ir, žinoma, įdomių pokalbių. Tegu kiekvienas jūsų klausimas sulaukia išmintingo atsakymo.
Gintarė Adomaitytė
