Mažoji Elzytė nori šuniuko.
Ji nenori girdėti jokių „ne“.
Ji spiegia lyg beždžionė ir riaumoja kaip liūtas, ji rėkia kaip papūga ir trimituoja kaip dramblys. Tėtis ir mama nežino ko griebtis: gal sprukti iš namų pilnų pavojingų gyvūnų? Laimei, Elzytė nuvargsta ir riaumojantį liūtą keičia minkštakailė meškutė, o spiegiančią beždžionę meili laputė. O tuomet įvyksta stebuklas – mamą ir tėtį užplūsta meilė laukiniams gyvūnams ir namuose bei širdyse atsiranda vietos šuniukui.
