(Informacija iš žurnalo MAŽYLIS 2016 m. Nr. 5.)
VAIKAI SKAITYS, JEIGU JUOS SUDOMINSIME
Mūsų labdaros ir paramos fondas ragina tėvus vaikams skaityti lietuvių autorių knygas, nes tarp jų tikrai daug geros literatūros. Tai puikiai matome iš savo organizuojamų konkursų. Nesakome, kad užsienio autoriai yra prastesni, bet visgi norisi puoselėti kraštiečių kūrybą.
Kasmet organizuojame Nacionalinį vaikų literatūros konkursą. Pirmajame konkurse buvo 160 dalyvių – tai ir profesionalūs rašytojai bei dailininkai, ir mėgėjai. Laimėtojus išrenka kompetentinga komisija, kurios pirmininkas yra Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus pirmininkas Kęstutis Urba. Kiti komisijos nariai yra Lietuvos rašytojų sąjungos atstovai, paskutiniajame balsavimo ture prisideda fondo „Švieskime vaikus“ steigėjai Andrius Mamontovas ir Ramūnas Karbauskis.
Konkurso prizinį fondą sudaro 8000 Eur. Nugalėtojų knygas leidžiame labai dideliais tiražais (pirmosios vietos laimėtojo knygą praeitais metais išleidome 45 tūkst. egzempliorių tiražu, kitų – ne mažesniais nei 13 tūkst.). Šias knygas dovanojame visoms Lietuvos mokykloms, bibliotekoms, vaikų darželiams, vaikų globos namams, dienos centrams ir t. t.
Taip vaikus skatiname skaityti, o autorius – kurti. 2015 m. net trys mūsų fono išleistos knygos pateko į geriausiųjų penketuką per Vaikų metų knygos rinkimus. Tai Ramintos Baltrušytės „Kalvėnų miesto paslaptis“, Birutės Mar „Gėlininkė“ ir Ramunės Savickytės „Adelės dienoraštis. Ruduo“. Pastaroji pripažinta geriausia Vaikų metų knyga.
Knyga prieš kompiuterį
Renkant knygą savo vaikui reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad tekstas ir iliustracijos būtų aukštos meninės vertės. Galima atsižvelgti ir į tai, ar literatūros kūrinys yra gavęs apdovanojimų, – jų niekas nedalija šiaip sau.
Paaugęs vaikas pats pasirinks, ką jis nori skaityti, bet iki tol jis turi susipažinti su savo šalies literatūra. Jeigu nuo mažumės skaitys tik apie visokius „pokemonus“, tai vargu ar vėliau susidomės rimtesnėmis knygomis.
Skaityti nemėgsta tie, kuriems nuo gimimo nebuvo skiepijama meilė knygai. Pasakų neskaitė tėvai, darželio auklėtojai, arba skaitoma literatūra buvo abejotinos vertės. Šiandien knyga konkuruoja su mobiliuoju telefonu, kompiuteriu, todėl tik nuoseklios pastangos, supažindinant vaikus su literatūros pasauliu, gali lemti knygos pergalę prieš mobiliąsias technologijas. Nuolat rengiame vaikams susitikimus su Nacionalinio vaikų literatūros konkurso laureatais, kurių metu pristatome naujas knygas. Šie renginiai mažiesiems skaitytojams labai patinka. Įsiminė mergaitė, kuri vieno tokio susitikimo Šilutėje metu man pašnibždėjo: „Šiaip aš skaityti nemėgstu, bet šitą knygutę būtinai perskaitysiu, nes supratau, kad ji labai įdomi.“ Taigi vaikai linkę knygas skaityti, tik reikia juos sudominti.
SAVI SAVUS GERIAU SUPRANTA
Manau, kaip tėvai parduotuvėje stengiasi įsigyti lietuviškų pomidorų ar obuolių, taip turėtų ieškoti ir lietuvių autorių knygų. Tai, kas mūsiška, mums artimiau ir geriau tinka nei tai, kas atvežta iš už jūrų marių. Lietuvių autorių knygose žodynas dažnai turtingesnis ir kalba raiškesnė, o užsienio autorių knygos verčiant jas gali prarasti dalį savo gyvumo. Kyla neaiškumų verčiant į lietuvių kalbą užsienietiškus personažų vardus ir vietovardžius. Štai knygose apie Harį Poterį daugybė veikėjų, kurių pavardės anglų kalba turėjo specifinę reikšmę, ir ją buvo sunku perteikti lietuviškai.
Be to, mūsų autorių humoras, specifiniai posakiai vaikams priimtinesni nei verstiniai. Taip pat vietiniai rašytojai geriau išmano šalies vaikų gyvenimo aktualijas ir problemas (štai aš savo naujoje knygutėje „Maminukas“ pasakoju istoriją apie vaiką, kurio mama grįžo į Lietuvą, tėtis liko Italijoje, ir dabar tėvai nepasidalija sūnaus…). Nesakau, kad užsienio literatūra yra prasta, tačiau tikrai nereikia praeiti pro lietuvių autorių knygas.
Klausiate, ar dabar skaitytojų sumažėjo dėl to, kad jie knygas iškeitė į kompiuterius. Šiek
tiek sumažėjo, bet skaitančių vaikų procentas dar tikrai nemažas. Susitikimuose su skaitytojais iš karto atskiriu, kurie vaikai knygas skaito, o kurie – ne. Skaitantieji būna smalsūs, nenustygstantys vietoje, jų akys žiba, o neskaitantieji stovi abejingais veidais.
Tėveliai turėtų pasistengti, kad vaikams į rankas patektų įdomios knygos, ir tada jie skaitys.
REMIANČIŲJŲ LIETUVIUS DAUGĖJA
Tenka pripažinti, kad pas mus žmonės perka daug daugiau užsienio, o ne lietuvių autorių knygų. Mūsų leidyklos pernai metų perkamiausiųjų penketuke – tik viena lietuviška knyga, Selemono Paltanavičiaus „Maži ežiuko sapnai“, ir ta penktojoje vietoje (pirmojoje vietoje – Terry Lynn Johnson „Ledo šunys“).
Manau, tai visai natūralu – pasaulis yra didžiulis ir tarp daugybės jame kuriančių rašytojų tikrai atsiranda tokių, kurie yra talentingesni už mažytėje Lietuvoje gyvenančius kūrėjus. Tačiau tikrai turime ir lietuvių autorių, kurių knygos, skirtos vaikams ir paaugliams, gali drąsiai lygintis su užsieniečių kūryba – tai minėtasis Saliamonas Paltanavičius, Neringa Vaitkutė, Gendrutis Morkūnas, Jurga Lago, Domas Austis ir kiti.
Galime didžiuotis iliustracijomis
Tiems, kurie mūsų šalies literatūra abejoja, patarčiau nusipirkti bent po vieną lietuvio knygą per metus sau ir savo vaikams – labai gali būti, kad ji jums pasirodys gera. Lietuvių autorius turėtume remti ir iš solidarumo, padėdami saviškiams. Jeigu jie jausis įvertinti ir pripažinti, tai ir literatūra taps vis kokybiškesnė. Kitaip tariant, mes savo pinigais tarsi balsuojame. Jeigu perkame užsienio autoriaus knygą, dalis mūsų sumokamų pinigų (neretai – didesnė dalis) iškeliauja į užsienį, o kai perkame mūsiškio autoriaus knygą, tie pinigai lieka Lietuvoje.
Galima pasidžiaugti tuo, kad žmonių, perkančių lietuvišką literatūrą, vis daugėja. Taip pat daugėja talentingų lietuvių autorių. Jeigu tokia tendencija bus ir toliau, po kelerių metų galėsiu jums sakyti, kad mūsų perkamiausių knygų penketuke vyrauja lietuviškos knygos.
Labai džiugina tai, kad Lietuvoje turime puikių knygų iliustratorių. Jie tikrai geriausi Pabaltijyje ir gali drąsiai varžytis su Vakarų šalių dailininkais. Tai Kęstutis Kasparavičius, Sigutė Ach, Lina Eitmantytė-Valužienė, Marija Smirnovaitė, Tania Rex ir kiti.
Kai vaikas neskaito
Tėveliai, siūlau neužmiršti, kad skaitydami savo vaikams balsu jūs lavinate jų vaizduotę, taigi tikrai daug jiems duodate.
Pasitaiko tėvų, sakančių, esą jų vaikai skaityti nemėgsta. Tokiems aš tariu: tikrai pasiūlysime knygą, kuri padarys taip, kad vaikas panorės skaityti, – ne kartą esame sulaukę padėkų, jog taip ir nutiko.
Neskaitantiems vaikučiams galiu rekomenduoti, pavyzdžiui, Kęstučio Kasparavičiaus knygą „Apie šį bei tą“. Kai skaityti pabos, pažiūrėsite paveikslėlius, o tada baigsite istoriją. Vieną vakarą vaikui pakaks perskaityti vieną istoriją iš šios knygos, kitą norėsis jau dviejų, trečią – trijų… Nudžiugino vieno pradinuko mamos pasakojimas. Jos sūnus visai neskaitė, bet kai mokytoja pasakė, kad reikės atsiskaityti už perskaitytą knygą, pasiėmė namie buvusios Johno Flanagano „Žvalgo mokinio“ serijos tomą. Antrą valandą nakties mama pamatė, kad vaiko kambaryje dega šviesa, – jis vis dar skaitė. Berniukas tapo dideliu šios knygų serijos gerbėju ir per porą mėnesių perskaitė septynias jos dalis.
GINTARĖ KAIRYTĖ
Paaugęs vaikas pats pasirinks, ką nori skaityti, bet iki tol turi susipažinti su savo šalies literatūra. Jeigu nuo mažumės skaitys tik apie visokius „pokemonus“, tai vargu ar vėliau susidomės rimtesnėmis knygomis.
